Atsitiktinės mintys

Čia prieš kelias dienas pagalvojau, ar gali (nusivylusias) namų šeimininkes užpulti burnout sindromas?

Ta madinga šių laikų liga, kuria suserga firmų vadovai, garsūs sportininkai ir šiaip žmogeliai patiriantys kasdieninį stresą ir laiko/darbo spaudimą. Tai galvoju lyg ir galėtų, nes šeimos kasdieninius reikalus tvarkyti, būtų galima prilyginti mažos firmelės valdymui. O šiais laikais mažas firmas teisingai valdyti ne taip ir lengva Kita vertus, kur jau čia tas stresas, gi vakare jei pagalvoji, kaip ir nieko nenuveikei,visiškai nieko, ką parodyti galėtum kaip rezultatą. Nebent ramiai miegančius vaikus kaip rezultatą užskaitysit

Prisiminiau kaip pernai maždaug panašiu metu rašiau, kad toks prieššventinis stresas jaučiasi. Šiemet kažkaip viskas paprasčiau. Viskas prasideda (ir baigiasi) mūsų galvose. Stresas, baimės ir visokie kitokie neigiami jausmai. Šį kartą nusprendžiau, kad nebus jokių prieššventinių stresų, baimės,kad kažko nespėju. Svarbiausia susidėlioti prioritetus. Nors kartais labai lengva kažkur į pievas nuklysti. Čia panašiai kaip prieš egzaminus jauti(vietoj to, kad mokytumeisi), kad jau labai būtinai reikia susitvarkyti rašomo stalo stalčius ar išrūšiuoti rūbus spintoje. Ir žinote pasakysiu, kai pats nusprendi, kas tau tikrai yra svarbu, į viską lengviau žiūri, gyvenimas irgi toks paprastesnis pasidaro. Ir nieko tikrai nieko nėra tokio labai labai svarbaus, ko nepadarius sugrius tavo gyvenimas. Čia aš vis dar apie šventinius pasiruošimus kalbu. Ir išgalvota pasekta kalėdinė istorija vaikams išliks labiau atmintyje, nei nuvalyti langai; pyragas, kurį kepė visa šeimyna geriau nei dešimt kitų patiekalų, prie kurių sugaišai visą dieną; Mažas pasivaikščiojimas parke labiau „pravėdina galvą“, nei stovėjimas ilgose eilėse parduotuvėse prie kasų (aš ir toliau apsipirkinėju vakarais internete ). Taip, kad iš tikro tas priešventinis laukimas ir yra pats gražiausias metas. Ach, norėjau moralę šios istorijos pasakyti – didžiausi prioritetai esame mes patys. Ir svarbiausia yra tas laikas, kurį praleidžiame vienas su kitu. Bendravimas, buvimas kartu, tai didžiausios vertybės, kurias pamirštame, ignoruojame, nes „nėra laiko|“. Būkim kartu!

Dar trumpa istorija apie draugystę. Arnas žaidė su kitu vaiku. Vaikas atbėga nuliūdęs, iš žaidimų kambario girdisi A. verksmas. Į klausimą kas atsitiko vaikas pasakoja: „aš jį kutenau, o jis nebenorėjo, tada pasakiau, kad jis nebėra mano draugas, o jis man pasakė, kad daugiau niekada nebeateis pas mane į svečius, tik… aš pas jį galėsiu ateiti!“ ))

Vakar pasipuošėme eglutę. Matukas buvo labai susižavėjęs žaisliukais ir lemputėmis, sakė: „oooooooo!“ Šia gražia gaida ir baigsiu, gražių jums visiems švenčių! Ir daug gero laiko kartu, su jums brangiais žmonėmis!

Trackback URL